Kampai ir perėjimai – jų skaičius išjodinėjimo teste perspjauna bet kokį kitą elementą. Šįkart aplankykime testo pilkąjį kardinolą – kampą. Klausite, kam vargintis? Juk balais jis nevertinamas. Visgi tai, kaip jojamas kampas, nulemia kiekvieno po jo einančio elemento kokybę. Taigi kampai arba tampa raitelio pagalbininkais, arba juodąja skyle, kurioje žirgas prasmenga ir užgęsta.
Pradėkime nuo to, kad kampas – tai paprasčiausias rato ketvirtadalis. Kokio dydžio rato – priklauso nuo testo sudėtingumo lygio, t.y. nuo 12-os metrų pradiniuose lygiuose iki 6 metrų Didžiajame prize. Iliustracijoje matosi, kaip skirtingai kampai gali (ir turėtų būti) jojami priklausomai nuo testo.
To tikisi teisėjai, tačiau kaip giliai galite įjoti į kampą, diktuoja jūsų žirgo pasiruošimas – svarbiausia, kad nepasikeistų judesių kokybė, tempas, aktyvumas, posūkį užbaigtumėte geriausioje įmanomoje pusiausvyroje ir visiškai pasirengę sekančiam manevrui. Pernelyg giliai jojamas kampas, kuriame žirgas „subyrės“, neuždirbs jums balų už pastangas, o veikiau sugadins sekantį elementą.
Jau nuo pirmųjų bandymų sujoti testą, treneriai mus laužia joti į kampus. Patarimas geras, tik ar visuomet įgyvendinamas? Dažniausia klaida, kurią tenka matyti dailiojo jojimo aikštelėje – kai pradinukas bando įsprausti žirgą į kampą taip giliai, kad vėliau nebemoka iš jo išsikapstyti.
Tarkime, kad nepatyręs raitelis joja palei sienelę į kairę. Kaip manote, ką jis darys, galvęs komandą joti giliau į kampus? 9 atvejais iš 10-ies, pasuks žirgą sienelės link traukdmas išoriniu pavadžiu. Iš principo jam pavyks ir kurį laiką visi bus laimingi.
Bet ilgainiui paaiškės, kad taip ne pagal paskirtį naudojant išorinį pavadį, taisyklingas linkimas kampe tampa nebeįmanomas: kaip žirgas gali žiūrėti kairėn, kai yra traukiamas dešiniu pavadžiu? Kita problema, kad žirgas, įkištas į kampą giliau, nei jam įkandama, praras pusiausvyrą ir bus priverstas gelbėtis keisdamas bėgimo ritmą, lėkdamas, užgesdamas arba lipdamas virš pavadžio.
Galvosūkiui išspręsti, grįžkime atgal prie rato. Šiaip ar taip, juk kampas yra rato ketvirtadalis. Tam, kad ratu žirgas galėtų judėti pusiausvyroje, jo vidinė užpakalinė koja turi žengti giliai po kūnu, perimdama kūno svorį pasikeitusioje situacijoje ir taip pradėdama grandininę reakciją, kurios pasekoje žirgo kūnas tolygiai sulinksta nuo uodegos iki ausų. Nuotraukoje, kurioje užfiksuota Augustės Vickūnaitės Kaja (Cobra), šis judesys aiškiai matosi akimirkoje ruošiantis kampui.
Toks manevras nėra žirgui savaime suprantamas. Jo mokoma dirbant rankose, vėliau ir po balnu. T.y. žirgas mokomas reflekso, kad pajutęs signalą vidine raitelio blauzda ir pasyviai išlaikant išorinį pavadį, žirgas savo vidinę užpakalinę koją kryžiuotų posūkio išorėn ir kištų po savimi.
Voila! Tokia sėkminga reakcija ir yra pirmasis žingsnis ne tik pečio vidun, bet ir taisyklingų voltų bei kampų link. Mat įgudusiai jojamas kampas (kaip ir ratas) – tai ne kas kita kaip serija nedidelių posūkiukų, kurių kiekviename turi suveikti šis mechanizmas: vidinė blauzda -> išorinis pavadys.
Pamėginkite užuot bandydami į kampą įsprausti žirgo galvą, veikiau sprausti ten jo kūną ir užpakalį, lavindami taisyklingą reakciją į vidinę blauzdą ir išorinį pavadį bei kaskart pagerindami jo pusiausvyrą pakišdami užpakalines kojas giliau po kūnu ir sutelkdami. Gerąją energiją, sukauptą kampe galėsite išleisti sekančiam elementui: įstrižainei, perėjimui ar paplatinimui.
Gerų atradimų ir neprasmekite kampuose!
© VŠĮ HORSE.LT 2022 Tik asmeniniam naudojimui. Kopijuoti, perspaudinti ar kitaip pasisavinus platinti draudžiama